Amerikos vėžio asociacija ypatingai akcentuoja onkologinių pacientų fizinio aktyvumo bei judėjimo naudą. Moksliniai tyrimai įrodo, kad fizinis aktyvumas vėžio gydymo metu ir po jo, – ne tik saugus ir įmanomas, bet ir rekomenduotinas. Moksliškai įrodyta, kad fizinės veiklos metu mažėja vėžinių ląstelių augimo veiksnių, steroidinių hormonų, bei kitų žymenų, susijusių su piktybinių navikų atsiradimu ar atsinaujinimu, sintezė bei raiška. Sportas ne tik pagerina fizinę savijautą, bet ir sumažina mirties riziką sergant krūties, storosios žarnos, bei prostatos vėžiu, taip pat mažina kitų onkologinių susirgimų atsiradimo riziką.
Po ilgo ir sekinančio vėžio gydymo (chirurginio, radioterapinio, chemoterapinio ir kt.), dažnu atveju pacientai jaučia jėgų sumažėjimą, silpnumą, nerimą, miego sutrikimus, nejautrą galūnėse (ypač smulkiosios motorikos raumenyse), patinimus, sąnarių bei raumenų skausmus, laikysenos, pusiausvyros, bei koordinacijos sutrikimus, sumažėjusią toleranciją fiziniam krūviui. Kineziterapijos pagal galima palengvinti bei sumažinti šiuos išvardintus negalavimus bei simptomus. Svarbu, kad kineziterapiją tokiems pacientams paskirtų profesionalus, turintis kompetencijos, patirties bei žinių onkologijos srityje kineziterapeutas. Kiekvienam pacientui parenkama saugi, individuali pratimų programa, griežtai atsižvelgiant į žmogaus savijautą, buvusį fizinį aktyvumą, ligos pobūdį, gydymą, stadiją bei kitus rodiklius ir simptomus.
Parengė kineziterapeutė
Aušra Tvarijonavičienė
